Pereiti prie turinio

Paprastai reljefinis. Prie tokių priskirtina apeiginė taurė su išgraviruota masonų simbolika iš Adolfinai ir Zofijai Gruževskaitėms priklausiusio Kelmės dvaro Šiaulių apskr. Emalio tapyba buvo puošiami dekoratyviniai indai, vazos, tabakinės, dėžutės, kuriami portretiniai medalionai, plaketės su mitologinėmis ir alegorinėmis scenomis, dažnai perkeltomis iš populiarių molbertinės dailės kūrinių. Interjero ir baldų stilius — miestelėniškos kultūros apraiška. Miniatiūrų kompozicijose ir dirbinių dekore gausėjo pasaulietinių motyvų. ISBN

Kuznecovo fabriko porcelianiniai dirbiniai: pietų ir kavos servizai, pavieniai porcelianiniai ir fajansiniai dirbiniai. Unikali fajanso ir porceliano iš Tolimųjų Rytų, daugiausia iš Kinijos, dirbinių kolekcija.

Tai greičiausiai toje pačioje Chingų epochos menininko dirbtuvėje pagamintos vazos, vazonai, lėkštės, dubenys iš grafienei Jadvygai Kalgario universiteto sveikatos ir sveikatingumo strategija priklausiusio Beržėnų dvaro Šiaulių apskr.

Atskirą pogrupį sudaro vazos. Dauguma jų yra XIX a. Tai bespalvio ir žalio stiklo taurės su išgraviruotomis monogramomis JJB, taurių komplektas su išgraviruotu Renavo dvaro savininkų Melžinskių giminės herbu. Šį rinkinį papildo lėkštės, taurės, grafinai, įvairiaspalvio daugiasluoksnio stiklo kvepalų buteliukai, dekoruoti auksu. Vietinės stiklo pramonės gaminių rinkinyje yra nedaug. Prie tokių priskirtina apeiginė taurė su išgraviruota masonų simbolika iš Adolfinai ir Zofijai Gruževskaitėms priklausiusio Kelmės dvaro Šiaulių apskr.

Keramikos rinkinys Rinkinyje yra 1 eksponatų. Unikali šio laikotarpio ąsočių kolekcija. Rinkinį daugiausia sudaro iš Žemaitijos apylinkių surinkti eksponatai, atspindintys amato raidą ir meistrų talentą. Tautodailininkų dirbinių grupė gausiausia — tai autorių sukurti keramikos dirbiniai nuo XX a. Rinkinyje yra dekoratyvinės keramikos dirbinių: molinių švilpukų, skulptūrėlių ir suvenyrų.

Liaudies skulptūros rinkinys Rinkinį sudaro 1  eksponatai. Eksponatai surinkti iš Šiaulių apskrities ir Žemaitijos apylinkių. Unikali ir gausi savamokslio skulptoriaus kunigo Antano Rimavičiaus — medžio skulptūrų kolekcija. Jis yra vienintelis žinomas lietuvis kunigas skulptorius, puoselėjęs kryždirbystės tradicijas katalikiškoje Latgaloje Latvija. Rinkinyje saugomos skulptūros — tai religinės tematikos kūriniai — Kristaus, Švč. Mergelės Marijos, šv. Jono Krikštytojo, šv. Jono Evangelisto, šv.

Pauliaus, šv. Kazimiero, šv. Paskutinės dėžės iš Edfu buvo atvežtos m. Deja, jos net nebuvo išpakuotos, nes prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, vokiečiai paruošė jas išsiųsti. Po karo muziejus atgavo nemažai eksponatų, tačiau VI-osios Edfu dinastijos keramikos kolekcija buvo beveik visiškai sunaikinta. Kita kolekcija sudaryta iš prof. Michalovskio kasinėjimų Haribo miesto regione.

Kolekcijoje yra radinių iš faraono Amasio II laikų, taip pat daugybė monetų, antspaudų ant amforų ir didelis keramikos bei terakotos komplektas. Abipus galerijos laiptų, japoniškų žvakidžių plakatas į viršutinį aukštą, pastatytos: dangaus dievo Horo iš Edfu statula su sakalo galva ir išminties dievo Toto statula su paviano galva. Prie sienos stovi senovės egiptiečių saulės dievo Amono skulptūra. Šalia japoniškų žvakidžių plakatas skulptūros sustatytas nedidelių statulėlių rinkinys, taip pat mažos dievybių ir šventųjų gyvūnėlių figūrėlės.

Ant vieno jų išgraviruotas faraono Nemtjemsafo I vardas, ant kito — faraono Uno vardas V dinastija. Taip pat vertingas eksponatas — amuletas su dangteliu, rastas faraono Pepio II nuo 6-osios dinastijos laikų laidojimo kameroje.

Čia eksponuojami puikiai išsilaikęs lankas su strėlėmis ir dekoratyvinis durklas, padengtas juodmedžiu ir dramblio kaulu. Šalia jų pastatyta egiptiečių architekto ir šventiko Imhotepo skulptūra.

PRISIJUNGIMAS

Pirmosios Faraso bazilikos apsidės frizo fragmentas Faraso galerija Pirmoje Faraso galerijos salėje eksponuojami objektai iš Faraso bazilikostarp jų bazilikos apsidės frizo fragmentas su vyskupo Pauloso užrašu apie bazilikos atstatymą ir rekonstrukciją m.

Bazilika buvo pastatyta ant VII a. Po jais buvo rasti dar senesnių nedegtų mūrinių pastatų fragmentai. Čia rodomi filmai apie Nubijątaip pat pateikiamos nuotraukos iš archeologinių kasinėjimų, Faraso radinių nuotraukos. Dalis terpės paskirta profesoriui Kazimierui Michalovskiui. Miesto statytojai naudojo perdirbtus, hieroglifais dengtus akmens blokus iš buvusių faraonų šventyklų.

Papuošimus bažnyčioms gamino vietiniai meistrai. Jie buvo sukurti įvairių formų kryžių pavidalu. Be to, ant seniausių Faraso bažnyčių sienų buvo surasti senovės Merojės ir egiptiečių simboliai: liūtas, ankhaskuriame krikščionys matė kryžiaus ženklą, lotoso gėlė.

Visa tai eksponuojama IV galerijos salėje. Šioje salėje eksponuojamos ir freskos. Freska iš Faraso bažnyčios Epitafija vyskupui Ignatijui Faraso galerijos V salėje eksponuojami objektai, susiję su Faraso vyskupų laidojimais: epitafijos, indai vandeniui, krūtinės kryžiai, su kuriais buvo palaidoti vyskupai. Daugiausia daiktų rasta laidojimo kamerose ar antkapinių konstrukcijų vietose. Šešiolika Faraso vyskupų buvo palaidoti netoli šventyklos ar jos viduje.

Informacija apie mirusiojo tapatybę užfiksuota epitafijų tekstuose. Daugelyje epitafijų išgraviruotos maldos už išvykusius. Salėje eksponuojamos vyskupams Ignacijui, Matui ir Steponui skirtos epitafijos. Skersinėmis arkomis atskirtos papildomos patalpos, kuriose yra freskos, išdėstytos taip pat, kaip ir bazilikoje. Šiame kambaryje dauguma paveikslų yra iš šventyklos šiaurinės navos vestibiulio, altoriaus ir koplyčių, besiribojusių su pietine siena.

Joje al secco technika pateikti kristologiniai ir mariologiniai motyvai, taip pat angelų ir archangelų, šventųjų, vyskupų ir karalių atvaizdai. Taip pat pristatomi stačiatikybei būdingi užklotai ir pakabučiai kryžių ir ikonų pavidalu. Senųjų rusiškų kryžių ir žiedinių ikonų kolekcija turi apie 80 objektų ir yra didžiausia kolekcija Lenkijoje. Didžioji dauguma keramikos dirbinių, rastų Japoniškų žvakidžių plakatas archeologų ekspedicijos metu Nubijoje, yra kilę iš krikščioniškojo laikotarpio.

Japonų rašalo drobės meno spausdinimo plakatas, Zen sienos tapyba gyvenamojo kambario apdailai

Farasas buvo svarbus Šiaurės Nubijos masinės keramikos gamybos centras. Ekspozicijoje yra ir koptų bei ankstesnių laikotarpių keramikos objektų. Jie buvo rasti regione netoli ketvirtojo Nilo slenksčio. Čia yra nuo V iki XVI amžiaus pradžios datuotų paveikslų ir skulptūrų.

Daugelis eksponatų reprezentuoja gotikos stilių. Tai daugiausia skulptūros ir tapybos darbai. Kai kurie iš jų kilę iš Lenkijai po II pasaulinio karo atitekusių Vokietijos miestų protestantų bažnyčių daugiausia Silezijos ir Pomeranijos ir muziejų.

Seniausi darbai yra metalo ir juvelyriniai dirbiniai iš V a. Elžbietos bažnyčios poliptikaiKrapovo koplyčios reljefų ir plastikinių figūrų rinkinys, apimantis scenas nuo paskutinės vakarienės iki kryžiaus nešimo. Vertinga Madonos iš Vroclavo skulptūra, taip pat Šv. Čia eksponuojama ir paveikslų serija iš Šv. Jadvygos gyvenimo, pastatytas Vroclavo Bernardinų bažnyčios altoriaus retabulas.

Gaminama iš pagrindinių glazūros žaliavų, lauko špato, stroncio, kreidos, kai kada — cinko oksido.

japoniškų žvakidžių plakatas

Dažniausiai ja glazūruojami keraminiai maisto indai. Bydermejeris vok. Biedermeier — XIX a. Interjero ir baldų stilius — miestelėniškos kultūros apraiška. Bydermejerio idėjinis pagrindas — viduriniojo visuomenės sluoksnio nepasitenkinimas ampyro pompastika ir paradiškumu, jaukumo ir patogios gyvenimiškos aplinkos poreikis. Interjeruose siekta sukurti jaukumo ir gerovės įspūdį. Sienos klijuotos baltos spalvos arba šviesiais apmušalais, kartais pamargintais smulkių gėlyčių bei dryželių raštu, langų užuolaidos įmantriai drapiruotos.

Baldai tvirti, masyvūs, funkcionalūs. Būdingi apskriti ir ovalūs stalai, aukštos komodos, knygų ir indų spintos bei daugiafunkciniai baldai, pagaminti iš šviesios medienos raudonmedžio, kriaušės, topolio, klevo.

Populiarus faneravimas, natūralios medienos tekstūros išryškinimas. Patalpose daug stiklo dirbinių, porceliano, siuvinių ir kitų sentimantalių mažmožių.

Bydermejerio bruožai priskiriami ir XIX a. Bydermejeris plito — 48, iš pradžių Vokietijoje ir Austrijoje. Taip pat jo apraiškų būta Vidurio ir Rytų Europos architektūroje, taikomojoje dailėje. Lietuvoje bydermejeris reiškėsi interjerų įrangoje, taikomojoje dailėje, iš dalies — tapyboje. Bydermejerio formo baldininkystėje plėtotos iki XX a.

Su stačiakampiu mediniu riešutmedžio, kedro, buko, juodmedžio rėmu, dažnai pinta pasoste, profiliuotomis kojomis, kai kada su pakoja. Rėmas puoštas reljefine drožyba, dramblio kaulo, vėžlio šarvo, aukso, sidabro inkrustacija, kurios dekore vyravo augalinių motyvų ornamentas.

Gaminamas iš minkštojo tuomet degamas tik vieną kartą ir kietojo porceliano. Dirbinių šukė persišviečia, yra matinė, balta arba gelsva. Biskvito atmaina — parianas primena marmurą. Iš biskvito kuriama figūrinė plastika, medalionai, plaketės, žvakidės, reljefinis japoniškų žvakidžių plakatas dekoras. Žvilganti ir matinė, ruda, su kobalto oksido priemaiša — rusvai violetinė, o su vario oksido priemaiša — žalsvai rusva.

Biurą sudaro kai kurie stalo plokščias viršus, aukštos kojoskomodos stalčiai elementai bei ištraukiamas arba atlenkiamas pulpitas. Kai kada su cilindriniu pakeliamu viršumi. Darytas iš įvairios medienos, kartais viršus — iš marmuro ar alebastro.

Faneruotas, lakuotas, puoštas reljefine drožyba, raižyba, brangakmenių inkrustacija, profiliuotas. Pradėtas gaminti XVII a. II pus. Prancūzijoje pirmasis sukurtas karaliaus Henriko IV užsakymu.

Bizantijos imperijoje, taip pat pasireiškęs kaimyniniuose kraštuose. Klostėsi veikiamas helenizmo, sen. Romos, ankstyvosios krikščionybės, Artimųjų Rytų architektūros ir dailės. Stiliaus ištakos siejamos su oficialiu krikščionybės įtvirtinimu Romos imperijoje, centralizuota Bizantijos imperatoriaus valdžia bei rūmų kultūra. Bizantiškajam stiliui būdingas simboliškumas, misticizmas, japoniškų žvakidžių plakatas, kanonizuota vaizduosena. Plėtota pasaulietinė ir sakralinė architektūra, sienų bei ikonų tapyba, miniatiūros, dailieji amatai.

Žlugus Bizantijos imperijai, gyvavo ortodoksų kraštuose. Bolonijos mokykla — italų tapybos mokykla. Iškilo XIV a. Tapytojai plėtojo brandžiojo renesanso išraiškos priemones, jungė baroko, klasicizmo elementus. Jų kūrybai būdingas racionalizmas ir kartu dinaminės, ekspresinės tendencijos. Tapyti religinės ir mitologinės tematikos paveikslai. Formuojant Bolonijos mokyklos principusišskirtinį vaidmenį suvaidino brolių Annibale, Agostino ir Lodovico Carracci vadovaujama Keliaujančiųjų akademija it.

Accademia degli Incamminati, įk Žymesni dailininkai: Domenichino, Guido Reni, Guercino. Dažniausiai apskrita, su dangteliu. Gaminama iš porceliano, fajanso, brangiųjų metalų, kartais medžio, kartono. Puošiama reljefiniu ir tapytu dekoru. Kartais storesnis, tankesnio pynimo nei pagrindinis audinys. Dresdeno ir Meiseno manufaktūrose, vadovaujant Johannui Friedrichui Böttgeriui — Böttgeris išrado raudoną akmens masę.

Dirbiniai iš šios masės vazos, stalo indai, servizai, skulptūrinė keramika raudonų, rudų, retkarčiais pilkų atspalvių, šlifuoto, poliruoto, kartais glazūruoto paviršiaus, artimos barokiniams sidabro indams formos. Jie dekoruoti reljefiniais akanto lapų, kaukių ornamentais, tapyti emaliu, auksu, laku.

japoniškų žvakidžių plakatas

Ankstyviausieji porceliano dirbiniai balti, dažniausiai puošti reljefiniais augaliniais motyvais, primena akmens masės indus. Vėliau pritaikytas grakštus barokinis ornamentas, rytietiški motyvai, emalio ir aukso dekoras; sukurta dekoratyvinių figūrinių kompozicijų. Masyvių proporcijų, neįmantrių tiesių linijų spintos, komodos, skrynios, stalai, laikrodžių stovai — būdingi Liudviko XIV stiliaus pavyzdžiai.

Paprastai nedidelis. Nuo japoniškų žvakidžių plakatas laikų vertinamas dėl jame išreikšto dailininko stiliaus autentiškumo. Sinonimai — škicas, modelis. Daromas iš metalo, stiklo, medžio ir kitų medžiagų. Dažniausiai puošiamas skulptūriniu dekoru, raižyba.

Bra būdingas baroko, rokoko, klasicizmo, ampyro rūmų interjerams. Bra atmaina — aplikė. Terminas bras de lumiere atsirado XVII a. Juo pavadinta sieninė rankos pavidalo žvakidė, o netrukus — ir bet kokios formos sieninis šviestuvas. Meistriškumu neprilygo tos pačios technikos Briuselio nėriniams, be to, gaminti iš storesnių lino siūlų.

Jų vertė priklauso nuo dydžio, formos, spalvos, kietumo, skaidrumo ir blizgesio, matuojama karatais. Pagal vertę skiriamos trys klasės. Prie brangiausiųjų priskiriami deimantai, smaragdai, aleksandritai, rubinai ir safyrai.

Antrajai klasei priklauso topazai, ametistai, opalai, hiacintai. Trečiąją klasę sudaro pusbrangiai akmenys: granatai, turkiai, turmalinai, agatai, chalcedonai, avantiūrinai. Vartojami juvelyrikoje, pjaustomi, poliruojami, šlifuojami.

japoniškų žvakidžių plakatas

Pagrindinės rūšys: rusvos spalvos riešutmedis Juglandaceaeraudonai rudas raudonmedis Swietenia ir tamsus, kartais su gelsvais dryželiais juodmedis Ebenaceae.

Brangmedžiams taip pat priskiriama palisandras, makorė, movinga ir kitos retesnės geriausias blogiausias iš fx variantų rūšys.

Kiekviena brangmedžio rūšis turiįvairių atmainų, besiskiriančių atspalviu ir tekstūra. Kai kurios brangmedžio rūšys Europoje vartotos vėlyvaisiais viduramžiais ir renesanso laikotarpiu riešutmediskitos išbandytos XVI a. Brangmedis taikomas smulkiajai japoniškų žvakidžių plakatas, baldams, dekoratyviniam parketui, buazerijai, įvairiems smulkiems medžio dirbiniams.

Bristolio glazūra — drumsta, bešvinė glazūra, gaminama iš pagrindinių glazūros žaliavų ir cinko oksido. Ja glazūruojami porceliano dirbiniai. Pirmą kartą pavartota Anglijoje, Bristolio akmens masės manufaktūroje. Bristolio glazūros sukūrimą paskatino nuodinga glazūravimo švinų glazūra technologija. Britų muziejus angl. British Museum — D. Britanijos nacionalinis dailės, archeologijos ir etnografijos muziejus Londone.

Kolekciją sudaro priešistorinės dailės, senovės Egipto ir Mesopotamijos, senovės Graikijos ir Romos, viduramžių Europos, Azijos ir Afrikos meno paminklai. Saugomi garsūs graviūrų, piešinių, keramikos, monetų, medalių rinkiniai. Muziejaus bibliotekoje sukaupta daug senovinių knygų, rankraščių, papirusų.

Etnografijos kolekcija eksponuojama atskirame Žmonijos muziejuje Museum of Mankindgamtos istorijos skyrius — Gamtos istorijos muziejuje Natural History Museum.

Briugės mokykla — tapyba, kurta XV a. Briugėje, politiniame ir kultūriniame V. Flandrijos centre, priklausiusiame Burgundijos kunigaikštystei. Būdingos ant lentų tapytos altorių kompozicijos, dažniausiai su donatorių portretais.

Briugės mokykla pasižymi mišria vėlyvosios gotikos ir renesanso stilistika, rafinuotu detalių realizmu. Briugės mokykloje pirmą sykį Vakarų Europos tapybos istorijoje pritaikyta aliejinės tapybos technika, teikianti dažams vaiskaus gilumo.

Buvo pinami iš labai plonų lininių siūlų nėrimo balanėlėmis arba siuvinėjami adata, kai kada atliekami iš kart 2 technikomis: ant balanėlėmis nunerto tinklelio adata storesniais siūlais siuvinėti reljefiški gėlių motyvai. Briuselio nėrinių atsiradimą inspiravo Venecijos nėriniai, tačiau pirmieji pranoko juos subtilumu ir sudėtingumu, buvo iš plonesnių siūlų.

Būna vienspalvis ir puoštas smulkiu geometriniu, augaliniu ornamentu arba stambiais augaliniais, antromorfiniais bei zoomorfiniais motyvais. Pradėtas austi senovės Persijoje I a. Europoje ypač populiatus renesanso ir baroko laikotarpiais, kai buvo madingi sunkūs, prabangūs audiniai. Brokatelei budingas ornamento reljefas gaunamas parenkant storesnius ataudų siūlus arba nevienodai įtempiant ataudus ir metmenis. Dažoma, lakuojama, ištapoma, kartais paliekama natūralaus medžio.

Dekoruojama raižiniais ypač populiarūs architektūrinių konstrukcijų motyvaiintarsija, kartais auksuojama. Buazerija atsirado senovės Romos rūmuose, buvo paplitusi gotikiniuose Šiaurės Europos pastatuose, populiari Italijos ir Anglijos renesanso interjeruose, klasicizmo architektūroje.

Japoniškų žvakidžių plakatas keramikos dirbiniai pasižymintys juodu blizgančiu paviršiumi, gautu dirbinį išdegus neaukštoje, iki °C temperatūroje, redukcinėje aplinkoje, degimo metu vartojant anglies dulkes. Po degimo indai buvo poliruojami. Buchara rišama tankiai persiškuoju mazgu, trumpai kerpama.

  1. Mankšta jogos pagrindu Mankšta jogos pagrindu — tai pratimų derinys, padedantis gerinti bendrą žmogaus savijautą — sveikatingumą.
  2. Didieji japonų sodai - Kenroku-en | Meno pojūčiai - idėjos namams ir sodui
  3. Kategorija Namų Dekoras ~ 3 page - korionamas.lt
  4. Ieškoti: Terminų žodynėlis agato keramika —  marmuro keramika, keramika, imituojanti agato arba marmuro tekstūrą.
  5. Baltic Annotations
  6. Dailės skyriaus rinkiniai - Aušros muziejus
  7. Pasirinkimo sandorių pasiūlymai
  8. Trumpi prekybos rodikliai

Metmenys iš džiuto, ataudai — iš vilnos, šilko arba iš vilnos, suktos su sidabro ir aukso siūlais. Įvairaus dydžio —  maži kilimėliai ir 3,5 m kilimai. Buchara centras užpildytas vienodu ritmu pasikartojančių nedidelių aštuonkampių eilėmis. Bordiūras neplatus, kelių juostų, puoštas smulkiais aštuonkampiais, kryželiais, rombais, kryputėmis, įstrižomis juostelėmis.

Fonas raudonas kartais baltas, rudasornamento motyvai — balti, oranžiniai, žali, juodi. Austa nuo XIV a. Buduaras būdavo apstatomas grakščiais baldais krėslais, foteliais, sofomis, staliukais, biuraispuošiamas sentimentalaus pobūdžio paveikslais. Buduaras skirtas nedineliems priėmimams, intymiam bendravimui. Išnyko XIX a. II pusėje. Sudarytas iš viršutinio siauresnio ir apatinio platesnio tarpsnių, su varstomomis arba stumdomomis durelėmis, kurios kartais įstiklinamos.

Daromas iš įvairios medienos, lakuojamas, faneruojamas, dekoruojamas raižytais ir drožtais ornamentais, durelės tapomos, graviruojamos, puošiamos vitražais. Pradėtas gaminti renesanso laikotarpiu vienaaukštis Italijoje, dviaukštis Prancūzijoje. Tai vienas populiariausių baldų iki šių dienų. Dar japoniškų žvakidžių plakatas, kredensas. Apskritas kortų stalelis. Viršus dažnai marmurinis, neretai apjuostas ažūrinėmis bronzinėmis grotelėmis.

Su keturiomis kojelėmis, dviem stalčiukais ir dviem ištraukiamais skydais, išdėstytais vienas priešais kitą. Pavadinta pagal kortų žaidimą. Stalinis šviestuvas su dubens pavidalo pagrindu, į kurį remiasi kotas ir 2ar 3 šakos žvakėms.

Viršuje kotą dengia metalinis gaubtas. Austas jau senovės Egipte. Dažniausia derintas su kaspinais apjuostomis augalų lapų, žiedų, vaisių girliandomis. dvejetainiai variantai neveikia

Informacija

Atsirado senovės Graikijoje, ypač paplito senovės Romos aukurų, sarkofagų, frizų puošyboje. Aptinkamas renesanso ir klasicizmo architektūroje bei dekoratyvinės dailės dirbiniuose. Lietuvos ir Lenkijos respublikoje vartota kaip karinė regalija — etmono valdžios ženklas.

Nuo senovės Romos laikų vartota diržams, šarvams, ginklams, baldams, vėliau knygų įrišimui sutvirtinti ir puošti. Pavidalo antgaliu ir nuo jo nukarusiu arklio ašutų kutu. Ašutai dažyti mėlyna, raudona, juoda spalvomis, palaidi ar įvairiai supinti, kartais apvilkti spalvotų, paauksuotų virvelių tinkleliu. Dar bulava, buzdiganas.

Nuo XIII a. Dar bulava, bunčiukas.

Baltic Annotations

Cekinų ornamentas atsirado ir paplito renesanso epochos dekoratyvinėje drožyboje, lipdiniuose, taikytas architektūroje, grafikoje. Ceroplastika žinoma nuo senovės Garaikijos laikų.

Daug dailės kūrinių į muziejų pateko m. Tai padėjo sparčiai gausinti skyriaus rinkinius. Venclauskių namuose įrengta pirma muziejaus istorijoje dailės ekspozicija, kurioje buvo pristatoma senoji ir šiuolaikinė dailė ir tautodailė. Tapybos ir grafikos rinkinys Rinkinį sudaro 9  eksponatų. Seniausi XVII a.

Renesanso laikotarpiu iš vaško lipdyti portretai. Ceroplastikai nepriskiriamos vaškinės liejimo formos ir pomirtinės kaukės. Chanuka deginama per Pašventinimo Chanukos šventę, 8 dienas minint išniekintos Jeruzalės šventyklos pašventinimą pr. Daroma iš medžio, porceliano, puošiama architektūriniais motyvais, augaliniais, gyvūniniais ornamentais, emblemomis.

Europos dailėje ir architektūroje. Mėgdžiotos rytietiškos indų, baldų, smulkiosios architektūros formos japonų ir kinų porceliano imitacijos Delfto fajanse, Meiseno porceliane, arbatos paviljono, pagodas pavidalo statiniai parkuose irk t. Chinoiserie ypač populiari rentgenystės stiliaus ir rokoko laikotarpiais. Chippendale baldai praktiški, patogūs, lengvi, lanksčių siluetų vėlesnieji santūresni, artimesni neoklasicizmo stiliui. Stilius buvo ypač populiarus XIX a.

Rišamas tankiai persiškuoju mazgu iš avių vilnos, trumpai kerpamas. Dydžiai: 0,9x1,5; 1,2x1,8; 2,5x3,5; 2,5x5,0 m. Dekoruojamas laisvo piešinio augaliniu ornamentu, pabrėžiant centrą, kuriame įkomponuojami  medalionai, penkialapės rožės, lotoso žiedai, kartais — paukščiai, žvėrys.

Didieji japonų sodai - Kenroku-en

Kampuose kartojami panašūs motyvai. Subtilios spalvinės gamos ochros, šiltų rusvų, raudonų, kartais rožinių, tamsiai mėlynų tonų. Kai kada marginamas herato raštu — tuomet vadinamas heratu. Statulų dalys dengtos dramblio kaulo plokštėmis, drabužiai ir plaukai — aukso lakštais, nusagstytais pusbrangiais akmenimis.

japoniška žvakidė kvapniam aliejui deginti

Ryškiausi pavyzdžiai: Atėnės skulpyūra Akropolyje, Dzeuso — Olimpijoje. Pabrėžia vietos ir daikto svarbą. Būna keturiomis arba šešiomis kolonomis paremto kupolo ar stogo pavidalo. Ciborija daroma iš medžio, natūralaus bei dirbtinio akmens, metalo. Polichromuojama, auksuojama, puošiama skulptūriniu dekoru, intarsija, brangiaisiais akmenimis. Forma susiklostė IV a. Kintant dailės stiliams, keitėsi ciborijos dekoro motyvai ir technika. Natūralistiškai perteiktas japoniškų žvakidžių plakatas lapas dažnai aptinkamas ankstyvojoje gotikos dekoratyvinėje skulptūroje.

Cilindriniu ornamentu buvo puošiama romaninė ir gotikinė architektūra, juvelyriniai dirbiniai, indai. Dirbiniai valomi, šalinami jų paviršiaus nelygumai, išgaunama atitinkama faktūra, pažymimos būsimo raižyto dekoro linijos ir pan.

Prie cizeliavimo procedūrų priskiriamas ir tauriuoju metalu padengto dirbinio paviršiaus poliravimas. Vokiečių dailės apraiškų ironiškas apibūdinimas. Atspindėjo pereinamojo laikotarpio iš rokoko į neoklasicizmą tendencijas, pasireiškusias interjerų įrangoje, tapyboje, grafikoje, taikomojoje dekoratyvinėje dailėje, kur dominavo miesčioniškas skonis, racionalumas, pedantizmas. Terminas kilo iš populiarios tuo metu įmantrios šukuosenos pavadinimo. Cokolio paskirtis konstrukcinė ir puošybinė arba tik puošybinė.

Cokolis būna išsikišęs arba įtrauktas. Nuo kitų architektūros dalių skiriamas karnizu, spalva, faktūra. Kartais apima pirmąjį pastato aukštą. Cokolinis aukštas statomas iš patvarių medžiagų, puošiamas rustika, dekoratyviniu tinku.

Liberece, Tarachove, Jablonece, Železny Brode iš stiklo su kalio karbonato potašo priemaiša gamintas langų stiklas, taurės, bokalai, stalo indai, puošti reljefiniais prilydytos stiklo masės ornamentais arba ryškiaspalviais emaliais. XVI a pab. XVII a. Čekijoje pradėtas gaminti storasienis stiklas su kalio priemaiša — krištolas. Veidrodžiai, sietynai, masyvios taurės, flakonai, dekoratyvinės vazos su puošnia  augaline ir geometrine ornamentika darė įtaką ir kitų Europos šalių stiklo menui.

Kamenicky Šenovas, Sloupas, Turnovas, Jablonecas garsėjo kaip čekų stiklo centrai. Į dirbinio paviršiuje išskaptuoto geometrinio piešinio įdubas įklijuojamos kitos spalvos medienos, perlamutro, metalo, dramblio kaulo, rago plokštelės. Medžiaga įterpiama taip, kad ornamento ir medienos pagrindo paviršiaibūtų vienoje plokštumoje. Reiškėsi XVII a. Monumentalūs čiurigeresko statiniai gausiai puošti įmantriu skulptūriniu dekoru iš medžio, stiuko ir akmens. Puošyba daug telkta portaluose, altoriuose.

Stilius plito Ispanijoje ir ispanų kolonizuotoje Amerikoje, pirmiausia Meksikoje. Būdingas I pasaulinio karo patirties suformuotas nihilistinis požiūris į tradicines visuomenės, kultūros ir meno vertybes. Neigta estetinės formos reikšmė, propaguota antimeno idėja.

Kūryba grįsta atsitiktinumu, absurdu, anarchija, ironija. Siekta provokuoti ir šokiruoti publiką. Menininkai nesukūrė stilistiškai vieningos raiškos. Pagrindinės plastinės veiklos formos — koliažai, fotomontažai, object — trouve ir ready — made pobūdžio kompozicijos iš miesto civilizacijos produktų, buities atliekų, žinomų kūrinių reprodukcijų, spaudos iškarpų ir tt. Judėjimo paveldas darė įtaką poparto, Fluxus, hepeningo kūrėjams.

Patvarus, atliekamas turkiškuoju mazgu iš medvilnės metmenų ir vilnos ataudų. Marginamas stilizuotu geometriniu ornamentu, kuris dėstomas laisvai, nesilaikant centrinės kompozicijos ašies — tolygiai plokštumoje grupuojant rombus, aštuoniakampius, įstrižas linijas. Bordiūras siauras, paįvairintas trilapiais, strėlėmis, stilizuotomis gėlėmis. Dagestano fonas tamsiai raudonas, mėlynas, nedažytos baltos arba rudos vilnos, raštai — rudos, ochros, mėlynos, baltos spalvos. Dailė apima vaizduojamąją dailę tapybą, skulptūrą, grafiką ir taikomąją dekoratyvinę dailę keramiką, dailiąją tekstilę, baldininkystę, juvelyriką ir kt.

Pagal kūrėjų profesinį pasirengimą skiriama liaudies, mėgėjų, profesionalioji dailė. Su daile artimai siejasi ir kitos plastinio meno šakos: architektūra, dizainas, meninė fotografija.

Dailieji amatai apima audinius, baldus, keramiką, dailiuosius dirbinius iš akmens, metalo, stiklo, gintaro, kaulo, odos ir kt. Sėkmingų mėginimų gaivinti šią sritį buvo XIX a. Dailiųjų amatų terminas pradėtas vartoti XIX a. Dirbinio paviršius išvagojamas grioveliais, į kuriuos šaltuoju būdu įkalama brangaus metalo viela — ja sukuriamas japoniškų žvakidžių plakatas spalvos piešinys. Tankus griovelių tinklas sudaro abstraktų linijinį ornamentą. Europoje ši sudėtinga technika dažnai būdavo supaprastinama į griovelius japoniškų žvakidžių plakatas brangaus metalo foliją.

Damaskinažu puošti ginklai, šarvai, kartais bronzos ir vario indai. Damaskinažo technika žinota nuo seniausių laikų Egipte, Indijoje, Bizantijoje. Vėliau paplito islamo šalyse. Pagrindinis tokių dirbinių prekybos centras buvo Damaskas.

Namų Dekoras

Dancige ir kituose gretimuose Baltijos pajūrio miestuose. Iš ąžuolo, riešutmedžio, buko ar riešutmedžiu faneruotos liepos, vėliau raudonmedžio kurti sunkūs, masyvūs baldai: įv. Dancigo baldai baroko stiliaus; būdinga jų forma išsirutuliojo veikiama iš pradžių olandų, vėliau anglų baldų tradicijų.

Vėlesnieji patyrė neoklasicizmo įtaką. Spintos raiškių, laužytų profilių. Sėdimieji baldai su aukštomis atkaltėmis, minkštomis, pintomis ar oda aptrauktomis pasostėmis, tekintomis, spiralinėmis arba lenktomis kojomis. Pasižymėjo išraiškingu akanto, saulėgrąžų, vaisių ir gėlių girliandų dekoru, neretai — figūriniais motyvais, herbais, kaukėmis.

Buvo profiliuojami, puošiami intarsija, apkaustais, skulptūriškai iškilia raižyba. Dantukais puošiami pastatai, taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniai.

Baltic Annotations

Gaminamas dviem būdais. Gaminant pirmuoju būdu, nedidelis ką tik išpūsto stiklo ruošinys padengiamas nauju sluoksniu, panardinant jį į karštą kitos spalvos stiklo masę. Po to formuojamas dirbinys. Gaminant antruoju būdu, pūtimo vamzdeliu formuojamas stiklo ruošinys, prie kurio kitu vamzdeliu prilipdomas pakaitintas kitos spalvos stiklas. Būsimas dirbinys dar kartą formuojamas, panardinamas į karštą stiklo masę, kuri padengia ruošinį dar vienu sluoksniu. Po to dirbinys vėl formuojamas ir pučiamas.

Daugiasluoksnis stiklas gamintas jau senovės Romoje. Taikytas romaninės architektūros apdailoje, baldų puošyboje. Ant popieriaus, ištepto specialiais klijais, litografiniu būdu užspaudžiamas ornamentinis arba vaizdinis piešinys. Per klijus dažai neįsigeria į popierių.

Dekalą sudrėkinus arba pakaitinus, dažų plėvelė nuo popierinio pagrindo atšoka. Keramikos dirbiniai puošiami dekalu, vadinamu keramine kalke. Dekoliažo užuomazgų būta siurrealizme pirmus dekoliažus sukūrė vokiečių dailininkas Wolfas Vostellis. Plėtojosi  apie — Skiriamas nuo ankstyvosios gotikos ankstyvojo anglų stiliaus ir vėlyvosios gotikos statmeniškojo stiliaus. Thomas Rickmanas, remdamasis langų formų skirtumais.

Delfto fajansas — Delfto Olandija manufaktūrų dirbiniai. Tai įvairūs buitiniai reikmenys stalo indai, vazos, tabakinės, žvakidėsdekoratyviniai dirbiniai figūrėlės, muzikos instrumentaiapdailos plytelės, kokliai. Fajanso gamybos technologiją olandų meistrai perėmė iš italų majolikos. Itališkų pavyzdžių įtaka pastebima ankstyvųjų Delfto fajanso dirbinių dekore. Vėliau susiformavo Delfto fajansui būdinga puošyba: olandiški peizažai ir buitinės scenos, Tolimųjų Rytų porceliano dekoro motyvai.

Ypač meniški dirbiniai, kuriuose ryški kinų porceliano įtaka. Delfto fajansas buvo puošiamas poglazūrine tapyba tamsiai mėlyna spalva japoniškų žvakidžių plakatas oksidu ant balto fono ir antglazūrūine polichromine tapyba.

Pradėtas kurti  XVII a. Delfto fajansas ne visada žymėtas ženklais. Pavieniai meistrai pasirašinėjo darbus savo monogramomis, dirbiniai signuoti ir dirbtuvės pavadinimu. Delfto fajansas kuriamas iki šiol. Su aukšta skydine, kartais atverčiama atkalte, dangčiu, atstojančiu pasostę, aklinais, profiliuotais ranktūriais, žemomis kojomis, kai kada — su baldakimu.